Jautrūs Irako jazidų išgyvenimai – nuotraukų parodoje Klaipėdoje

Zina

Zina

Ketvirtadienį, kovo 30 d., Klaipėdos viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje vyko fotografijų parodos „Akimirkos iš jazidų gyvenimo Khanke stovykloje (Irakas)“ pristatymas. Nuotraukų autorė – LCC tarptautinio universiteto studentė Zina Salim Hassan, į Klaipėdą atvykusi iš Irako. Zinos ir kitų merginų nuotraukų paroda šių metų pradžioje atidaryta Romos Nacionaliniame MAXXImuziejuje, o pavasarį LCC turi garbės studentės nuotraukų parodą pristatyti ir klaipėdiečiams.

„Šiemet sulaukėme studentų iš Irako ir Sirijos. Anksčiau tik girdėdavome istorijas per televizorių, skaitydavome naujienų portaluose,  o dabar turime galimybę išgirsti šias istorijas iš pirmų lūpų, susipažinti su šiais žmonėmis ir prisidėti prie jų gyvenimų bei, žinoma, ateities“, – kalbėjo LCC rektorė dr. Marlene Wall.

„Dėl karo Artimuosiuose Rytuose daugybė jaunų žmonių negali lankyti universiteto. Galime tik numanyti, kad tokių jaunuolių yra šimtai tūkstančių – jų talentai gali likti nepastebėti ir prarasti. Tai yra didžiulė netektis kariaujančioms valstybėms, kurioms žūt būt reikia žmonių, po karo padėsiančių atstatyti nuniokotas šalis. Mes negalime padėti jiems visiems, tačiau norime pasiųsti žinią, kad išeitis visada yra“ – mintimis dalijosi vienas LCC įkūrėjų Artas DeFeras.

LCC studentai pasakojo savo istorijas

Renginio dalyviai turėjo galimybę susipažinti su LCC studentais iš Irako ir Sirijos. Jie pasakojo apie savo gyvenimą gimtojoje šalyje bei kaip atvyko čia, į uostamiestį.

Milaras

„Mano vardas yra Milaras, aš atvykau iš Sirijos. Man yra 24 metai. Užaugau turtingoje šeimoje, tačiau karas viską pakeitė. Mes praradome savo namus, automobilius, verslą. Prasidėjus karui, aš nebegalėjau toliau mokytis ir mano gyvenimas išties pasikeitė. Mes su šeima bandėme pasilikti Alepe, tačiau tai buvo neįmanoma – turėjome išvykti į gretimą miestą, kur gyvenome be elektros ar kitų reikalingų buitinių sąlygų. Buvau 21-erių, norėjau mokytis, rasti geresnį darbą, tad išvykau į Libaną, kur man teko išleisti visas savo santaupas, sukauptas nuo 14 metų – būdamas tokio amžiaus  aš pradėjau dirbti. Nebegalėjau ten likti, nes tai yra labai brangus miestas, tad iškeliavau į Turkiją ir ten užmezgiau ryšius su LCC. Universiteto Gruzijos padalinyje prasidėjo mano mokslai – prisimenu, kad tada net dviejų sakinių negalėjau pasakyti angliškai, o dabar stoviu prieš jus ir pasakoju savo istoriją šia kalba.

Sirijoje dėl karo žuvo jau daugiau nei milijonas žmonių, apie 600 tūkstančiai tapo pabėgėliais. Mes, LCC studentai, jaučiamės išties palaiminti, kad galime būti čia, tad esame labai dėkingi visiems, kurie mums padėjo“, – pasakojo Milaras.

LCC studentai iš Irako priklauso jazidų etninei kultūrai. Jazidai – tai seniausią ir paslaptingiausią kurdų religiją išpažįstantys žmonės, kurių daugiausiai gyvena Irake, Sirijoje, Turkijoje, taip pat Armėnijoje, Gruzijoje, Rusijoje, Ukrainoje, JAV bei Vokietijoje ir kitose vakarų Europos šalyse. Pasaulyje jų yra apie vienas milijonas. Dėl savo religijos jazidai Irake yra persekiojami „Islamo valstybės“.

„Kai ką nors išgirstate apie Iraką, dažniausiai jus pasiekia tik naujienos apie karą. Tačiau iš tiesų Irakas yra kur kas daugiau. Ši šalis turi labai didelę istoriją, turtingą kultūrą, skanų maistą, nuostabius žmones. Kai galvosite apie Iraką, galvokite apie žmones. Galvokite apie mane, apie mano draugus.

Mano vardas yra Dakhil, aš esu iš Irako. Gyvenau Sindžare, tai miestas, esantis pasienyje su Sirija. 80 procentų žmonių, gyvenančių šiame mieste, priklauso etninei bendruomenei, vadinamai jazidais. Tai yra mano religija. Sindžare gyveno apie 600 tūkstančiai žmonių. 2014-ais rugpjūtį miestą užkariavo „Islamo valstybės“ kariai ir nuo tada jį kontroliuoja. Jie pagrobė daigiau nei 5 tūkstančių žmonių, nužudė daugiau nei 2 tūkstančius. Sunaikino didžiąją dalį namų, mokyklų, pastatų. Mes neturėjome kito pasirinkimo, kaip bėgti iš savo namų ir tapti benamiais savo pačių šalyje“, – susirinkusiems kalbėjo LCC studentas Dakhil. 

Į parodos pristatymą iš Gruzijos atvyko Dvasinės jazidų tarybos Gruzijoje vadovas Dimitri Pirbari  ir Gruzijos baptistų bažnyčios vyskupas Malkhaz Songulashvili, 2015 m. Popiežiaus Pranciškaus apdovanotas už ilgametį darbą, siekiant taikos ir supratimo vienas kitam tarp skirtingas religijas išpažįstančių žmonių.

Dimitri_Pirbari _ir _Malkhaz_Songulashvili

„Jazidai yra taikūs žmonės – istorijoje nerasite pavyzdžių, kad jazidai būtų ką nors užpuolę, kariautų, grobtų. Deja, mūsų tauta nuolat patiria persekiojimą ir turi bėgti iš savo namų – taip buvo anksčiau, taip vyksta ir dabar. Kasryt mes atsisukę į rytus meldžiamės, kad Dievas saugotų ir globotų visų kitų religijų žmones, ir tik po to mus. Mes tikime – jei visi aplink mus bus palaiminti, tada palaiminti būsime ir mes. Mūsų šventuose tekstuose rašoma – jeigu sutikęs žmogų ištiesei jam pagalbos ranką, neklausk, kokia jo tautybė ar religija. Mes meldžiamės už taiką pasaulyje ir tikime, kad esame plačios visuomenės dalis, o mūsų kultūra yra tik viena iš daugelio. Labai skaudu, kad esame persekiojami, grobiami, žudomi, mūsų moterys – prievartaujamos. Ir visa tai vyksta dvidešimt pirmame amžiuje“, – kalbėjo Dimitri Pirbari.

Projekto dalyvės – prievartą ir netektį patyrusios merginos

Khanke stovykloje Irako pakraštyje nuo religinio persekiojimo slepiasi iš savo namų Sindžaro mieste išvaryti  jazidai, ten du metus gyveno ir Zina. Tiems, kam nepavyko pabėgti, teko pasirinkti – atsiversti į islamą arba mirti. Zina į Khanke stovyklą pateko vos po mokyklos baigimo. Apsigyvenusi pabėgėlių stovykloje, mergina ėmė savanoriauti įvairiose humanitarinėse organizacijose, padedančiose ten gyvenantiems jazidams. Greitai ji buvo pastebėta kaip iniciatyvi ir aktyvi mergina, tad Zinai ir dar kelioms merginoms buvo pasiūlyta dalyvauti Italijos užsienio reikalų ministerijos remiamame UNISEF ir RDO ( eng. Resort Development Organisation) projekte bei stovykloje vykstančius įvykius fiksuoti nuotraukose. Jazidai nebuvo linkę atsiverti svetimšaliams, tad tik tenykštės merginos galėjo prakalbinti sunkumų prispaustus jazidus.

„Patekę į stovyklą, mes aštuonis mėnesius gedėjome prarastų artimųjų ir kentėme sudaužytų svajonių, vilčių ir sugriautos ramybės skausmą. Vėliau Shayda Hessami, žurnalistė ir fotografė iš Irako, gyvenanti Prancūzijoje ir turinti šios šalies pilietybę, pasiūlė mums dalyvauti foto žurnalistikos projekte. Mes supratome, kad būtent šis projektas yra mūsų galimybė papasakoti pasauliui apie savo išgyvenimus ir apie tai, kas yra jazidai. Tarp mūsų, projekto dalyvių, kurios ėmėsi fotografuoti stovyklos žmones ir čia vykstantį gyvenimą, buvo merginos, netekusios artimųjų, pabėgusios iš nelaisvės, patyrusios seksualinę prievartą. Šis projektas buvo mūsų sielos išgijimo pradžia“, – savo jautriais išgyvenimais dalijosi parodos autorė Zina.

Nė viena iš merginų nemokėjo dirbti su fotoaparatu, tad perprasti šį meną turėjo tikrai nedaug laiko – tam buvo skirti dviejų mėnesių specialūs kursai. Zina, prieš atvykdama į stovyklą, svajojo tapti gydytoja, tačiau ši patirtis paliko didžiulį pėdsaką merginos gyvenime – dabar ji siekia tapti fotožurnaliste. Savo nuotraukose jaunoji fotografė pasakoja apie stovykloje vykstantį gyvenimą, apie „Islamo valstybės“ vykdomus žmonių grobimus, apie vaikus, kurie negali lankyti mokyklos, nes dėl nepritekliaus yra priversti dirbti.

Paroda  Klaipėdos viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje bus eksponuojama iki balandžio 15 d. Organizatoriai – LCC tarptautinis universitetas, Unicef bei Italijos vyriausybė.

DSC_1846