Kai „Outside-the-Box“ vis dar yra „Inside-the-Box“: kūrybinio ir kritinio mąstymo klišės

foto-1 (4)

foto-1 (4) Dr. J. D. Mininger, LCC tarptautinio universiteto prorektorius

Kiek žinau, beveik visi universitetai teigia, kad viena iš pagrindinių studijų siekiamybių yra ugdyti kritinį mąstymą. Šiandien  visoje Europoje darbdaviams būdinga ieškoti ne siauros kvalifikacijos specialistų, bet plačiai mąstančių, lengvai prisitaikančių darbuotojų, kurių svarbiausios savybės – puikūs socialiniai įgūdžiai: gebėjimas laisvai bendrauti, sėkmingai bendradarbiauti ir vykdyti užduotis kartu su komanda, įnešti kūrybiškumo ir naujovių net ir vykdant banaliausias užduotis. Artes liberales  studijų modeliu paremtų universitetų – tokių kaip LCC tarptautinis universitetas –  pagrindinė užduotis yra išmokyti šių įgūdžių pasitelkus kritinį mąstymą. Tokiu būdu  laužomas tradicinio universitetinio išsilavinimo tikslas: artes liberales  studijų modelis  skirtas ne padėti mokiniams kaupti žinias, o taikant įgytas žinias išmokyti studentus kritiškai mąstyti.

Bet kaip mums žinoti, ar mes patys mąstome kritiškai? Ar galime apibrėžti kritinį mąstymą ir ar jis yra išmatuojamas?

Kritinis mąstymas reikalauja plataus apibrėžimo. Dauguma šaltinių remiasi Robert Ennis apibrėžimu: kritinis mąstymas yra „racionalus realybę atspindintis mąstymas, kuriuo siekiama nuspręsti, kuo tikėti ar ką daryti“. Tai reiškia, kad esminis kritinio mąstymo požymis yra gebėjimas pagrįstai nuspręsti. Šis apibrėžimas, manau, yra gera pradžia. Bet kas yra ypač „kritinio“ tokiame griežtai logiškame mąstyme? Ar negalime to pavadinti tiesiog „geru argumentavimu“? Negi tai nėra tik mąstymas, kurio kokybę galima išmatuoti taikant standartizuotą taisyklių rinkinį, nustatantį mąstymo tikslumą? Taigi, manau, kad mąstymas be rizikos ir suvokimo apie platų galimų pasirinkimų spektrą gali būti vadinamas tik „veiksmingu racionalizavimu“.

Ko reikia, kad tą „veiksmingą racionalizavimą“ transformuotume į kritinį mąstymą?

Pirma, veiksmingam mąstymui, siekiant tapti kritiniu, būtina žengti milžinišką žingsnį per savęs ir savo šališkumo suvokimą, gebėjimą įžvelgti savo norus, įvertinti praeities patirtį, įvairias tendencijas, modelius. Suprasdami savo ribotumą ir šališkumą mokantis ir pasirenkant, mes mokomės pažinti save. Tokiu būdu visos žinios yra tarsi savęs pažinimas. Puikus pavyzdys šiuo atveju yra Sokratas, kurio giliai ironiškas ryšys su tiesos pasiekimu buvo žinoti, kad jis nieko nežino.

Šiandien, kai  mūsų gyvenimas yra organizuojamas siekiant užtikrinti aiškumą ir pageidaujamus rezultatus, nežinojimas yra labai svarbus. Pavyzdžiui, prognozuojame orus, ekonomikos pokyčius, uždarome sienas (ir protus) kaimynams, kuriame nekintančius standartus populiariam filmui ir muzikai, apsaugančius mus nuo kitoniškumo ir kažko naujo bei neįprasto; mes netgi kalbame apie savo vaikus kaip apie „žmogiškąjį kapitalą“, į kurį  šiandien „investuojame“, kad ateityje būtų užtikrinta „grąža“, ir taip toliau. Ir, akivaizdu, šiandien esminis mokslinių tyrimų tikslas yra išplėsti žinias įsisavinant, kontroliuojant ir reguliuojant neapskaičiuojamumo taškus.

Žinoma, tai atspindi esminį nerimą, kad kažko nežinodami mes nepažįstame savęs. Tačiau norint, kad žinios būtų kažkas kita nei savirealizacijos troškimo patenkinimas, turėtume rizikuoti nežinodami rezultato – ieškodami tiesos rizikuojame atrasti save kitokį negu iki šiol pažinojome.

Kūrybinės laisvės ir pasirinkimo kontekstas suteikia erdvę realiai rizikai.

Antra, kritinis mąstymas yra daugiau nei racionalumo pritaikymas renkantis. Savo mąstymą galime pavadinti kritiniu, kai sąmoningai kontroliuojame tai, ką renkamės galvoti ir kaip iš patirties kuriame prasmę.

Universitetai dažnai diskutuoja, kaip suteikti studentams įgūdžių, kurie bus reikalingi realiame gyvenime. Atrodo, kad kiekvieno universiteto noras ir misija yra paskatinti studentus paversti pasaulį „realiu“. Kiekvieną kartą, kai pakartojame frazę „realus pasaulis“, mes sustipriname idėją, kad akademija yra tam tikra dirbtinė ar preliminari situacija, kol studentai patiria kažką realesnio arba autentiškesnio. Ar universiteto studento gyvenimas nėra tikras? Ar tai tik imitacija? Jei taip, tai kokia yra tikroji gyvenimo forma? Ar studentų patirtis yra kažkas dirbtina ir klaidinga palyginti su gyvenimu už universiteto ribų? Yra tokia frazė anglų kalba: „I’m just keepin’ it real!“ Taigi, let’s keep it real: kas yra „real“, kokia yra sąžininga tiesa apie gyvenimą, kuri universiteto studentui nėra akivaizdi ir puikiai suprantama?

2005 m. amerikiečių rašytojas Davidas Fosteris Wallace‘as dažniausiai pasitaikančią gyvenimo patirtį apibūdino kaip „nuobodulį, rutiną ir nuviliančią frustraciją“. Kiekviena iš šių patirčių iš tiesų yra nekritiško požiūrio į save atspindys. Taigi manau, kad toks „tikrasis pasaulis“ yra visiškai dirbtinis. „Tikrasis pasaulis“ – tai pasaulis, kuriame mes visada rizikuojame nuklysti į tam tikrą nežinojimo rūką ir siekdami tiesos rizikuojame sugriauti suvokimą apie save.

Taigi, gebėjimas mąstyti kritiškai neištrina mūsų kasdienių rūpesčių bei rutinos, tačiau tikrai gali pagelbėti kartkartėmis nuo jų lengviau pabėgti ar jų išvengti. Tai padeda suprasti, kad viskas, kas vyksta, yra realu ir autentiška.

Davidas Fosteris Wallace‘as sako: „Tikros laisvės sąvoka apima dėmesingumą, supratimą,  drausmę ir galimybę iš tiesų rūpintis kitais žmonėmis bei aukotis dėl jų daugybėje smulkių, nereikšmingų kasdienybės akimirkų. Tai yra tikroji laisvė. Tai yra išsilavinimas bei supratimas, kaip mąstyti. Alternatyva tam yra nebuvimas sąmoningu, funkcionavimas pagal numatytus nustatymus, žiurkių lenktynės, nuolatinis gniuždantis pojūtis, kad turėjai kažką svarbaus ir tai praradai“.

Kritiškai mąstydami, mes turime sąmoningai nuspręsti ir skirti laiko atsakymams į  „kas?“ ir „kodėl?“ Dauguma universitetinį išsilavinimą turinčių žmonių žino savo vertybes ir gali racionaliai pagrįsti  savo pasirinkimus. Bet tikrasis švietimas, sakantis „let‘s keep it real“, turėtų padėti suprasti, kaip mes pasirenkame savo vertybes ir kokių žinių siekiame; ar suprantame apie savo turimų žinių ribotumą. Tai būtų Kritinis mąstymas iš didžiosios raidės.